Stipriai rūgšti katijonų mainų derva

 Jonų mainų dervos vandens valymo srityje naudojamos nuo XX amžiaus 60-ųjų metų, tačiau jų naudojimas ypatingai paplito 80-ųjų pabaigoje – 90-aisias metais. Jonų mainų derva – tai gana smulkūs (mažesni nei milimetro skersmens) rutuliukai, pagaminti iš specialių polimerinių medžiagų, paprastumo dėlei vadinamų „derva“. Neišmanančiam žmogui tokia derva iš išorės gali priminti lydekos arba menkės ikrus. Tačiau šie „ikrai“ pasižymi unikaliomis savybėmis. „Ikriukai“, t.y. dervos rutuliukai, gali gaudyti iš vandens įvairių medžiagų jonus ir „sugerti“ juos į save, vietoj jų atiduodami anksčiau „sukauptus“ jonus. Taip vyksta jonų mainai – iš čia kilęs ir dervų pavadinimas – jonų mainų dervos, arba, kalbant moksliškiau, jonitai.

Jonų mainų dervos – tai netirpūs didelės molekulinės masės junginiai su funkcionaliomis jonų grupėmis, galinčiomis vykdyti mainų reakcijas su tirpalo jonais. Kai kurių rūšių jonitai gali vykdyti susijungimo, oksidacijos-atstatymo reakcijas, o taip pat gali fiziškai sorbuoti kai kuriuos junginius.

Jonitai yra gelio, labai poringos, ir tarpinės struktūros.

Gelio jonitai neturi tikrojo poringumo, gali dalyvauti jonų mainuose tik išbrinkę.

Labai poringi jonitai turi išvystytą paviršių, nes jame yra porų, todėl gali vykdyti jonų mainus ir išbrinkę, ir neišbrinkę.

Gelio jonitai pasižymi didesne mainų geba, negu labai poringi jonitai, bet jie yra mažiau osmosiškai stabilūs, mažiau chemiškai ir termiškai atsparūs.

Jonitai gali būti anijonitai – medžiagos, sugebančios mainytis anijonais, ir katijonitai – medžiagos, keičiančios katijonus.